sustrigti

sustrìgti, sustriñga (sùstrenga), -o intr. 1. NdŽ susmigti: Kelios strėlės sustrigo jam į kūną rš. Avižos gerai sùstrenga į žemę, ir stovi kūčkutės Pun. | prk.: Besileidžiančios saulės spinduliai sustrigo į avižieną rš. ^ Kad tau sustrìgt kokia liepsna (keik. kad tave perkūnas trenktų), kur tu eini, kur žengi! Arm. 2. keliems įkliūti, užkliuvus pasilikti, negalėti pajudėti: Tos durikės, matai, mažos, siauros – i sustrigo į tas duris Jdr. Sustrìgę buvom [Jūroje su rąstais] an akmenų Pj. Su vežimu sustrigaũ baloj Krsn. Ratai sustrigo grabėj ir neišvažiuoja Vlkv. Vyšnių kauleliai sustrigo jai kakle LC1887,32. 3. sulįsti, sukibti: Sustrìgdavo žuvys į tinklą Smln. Veizu – tos žiuvės y[ra] į viršų sustrigusios Prk. 4. Kos33(Žv), NdŽ susipinti, susipainioti: Nuo viesulo virsta [medžiai] ir sustriñga Jd. Siūlai į kamuolį sustrìgo, ir dabar negaliu išpainioti Varn. | prk.: Mes su tais pinigais teip sustrìgom, kad nežinojom nė kur griebtis Skr. Nesustrìgs (nesumiš) nei šnekėdama ta boba Bt. 5. nustoti veikti, sugesti, sutrikti: Buvo sustrìgęs šulinio variklis Erž. 6. Bt, Ldv pakrikti, pašlyti: Šeimos santykiai iš karto sustrìgo: kasdien kilo barniai, peštynės rš. Taip smarkiai pasišoko vyras į darbą ir kaip greit sustrìgo Vdžg. Jau ir mūsų merga sustrìgo: nei po namus, nei laukuose [dirba] Skr. Buvau teip su sveikata sustrìgus Vdk. Aš daug pragyvenau i sveika buvau, o dabar sustrigaũ, i gana Jrb. \ strigti; įstrigti; išstrigti; nustrigti; pastrigti; pristrigti; sustrigti; užstrigti